Nėštumas ir šuniavimasis

Rodomi 3 įrašai - nuo 1 iki 3 (viso: 3)
  • Diskusija
  •  Mini Bentley #442

    NĖŠTUMAS
    Normali nėštumo trukmė – 63 dienos, smulkių veislių – paprastai 60 dienų. Šuniukai gyvybingi, jei gimsta praėjus 53-71 dienai po sukergimo. Kuo ankstesnis šuniavimasis, tuo mažiau gyvybingi šuniukai. Jeigu šuniukai gimė ne laiku, tai greičiausiai dėl to, kad apvaisinimas įvyko daug vėliau, negu mano savininkas. Jei kalė buvo kergiama tris kartus, tai skirtumas tarp kergimų gali sudaryti savaitę, o nėštumas galėjo prasidėti tik po trečio kergimo. Ir atvirkščiai, kergta buvo per vielai ir pirmojo kergimo metu buvo apvaisintos paskutinės subrendusios kiaušialąstės, daugiau jų jau nebebuvo, bet susiporuoti su patinu kalė galėjo dar kelias dienas. Ir tokie šuniukai gims daug anksčiau, negu mano kalės savininkas. Vis dėl to nustatant terminus dažniausiai klysta veisėjas, nes gamta – ypač tiksli.

    TARIAMAS NEŠTUMAS
    Tariamo nėštumo nereikia painioti su neįvykusiu. Tariamas nėštumas – fiziologinė neapvaisintos kalės būklė, pasireiškianti nėštumo požymiais. Toks nėštumas dažniau būna kalėms, kurių veislinė veikla yra nereguliari, negu kalėms su tolygiu krūviu. Tariamo nėštumo metu kalei atsiranda visi pasiruošimo šuniavimuisi požymiai.Po dviejų mėnesių nuo rujos vidurio ji gali pradėti ruošti sau guolį ir būti panašios į šuniavimąsi būklės. Bet galų gale šuniukų nėra, o kalė turi daug pieno ir ji labai sielvartauja. Tokiai kalei veterinarijos gydytojas turi paskirti raminančiųjų priemonių.Po kurio laiko jos būklė pagerės, o po kito sukergimo ji atves normalią vadą. Tariamo nėštumo priežastis yra specifinio hormono per didelis ar netolygus išsiskyrimas. Paprastai šio hormono didelis kiekis gaminamas tik po kiaušialąsčių apvaisinimo sukergus. Bet kartais tariamo nėštumo reiškiniai būna susiję su uždegimais ir pūlių susikaupimu gimdoje, pvz. dėl metrito ir piometrito.

    NESĖKMINGAS NĖŠTUMAS
    Kartais apvaisintos kalės, turinčios visus normalaus nėštumo eigos požymius, praėjus maždaug mėnesiui po sukergimo šuniukai būna rezorbuojami. Nėštumo požymiai išlieka, ir apie tai, kad šuniukų nebebus, savininkas sužino negreitai. Kartais tokia būklė vadinama „tariamuoju nėštumu“, nors tikslesnis pavadinimas būtų „nesėkmingas“, nes pirmas pavadinimas tinka kalei, kuri turi nėštumo požymius, bet nėra apvaisinta.

    NORMALUS NĖŠTUMAS
    Ankstyvojoje nėštumo stadijoje nei iš kalės išvaizdos, nei ją apčiupinėjant negalima nustatyti, ar ji turės šuniukų, ar ne.
    Gali būti, kad pirmieji požymiai pasireiškia ne fizine jos būkle, bet jos elgesiu. Labai dažnai po sukergimo kalė tampa ramesnė, švelnesnė, o kartais atrodo lyg truputį nesveika. Tikslesnio nėštumo nustatymo galimybė daugiausiai priklauso nuo veislės, kūno formos, ar tai jos pirmoji vada, dažnai ir nuo vados dydžio. Kai kurios kalės neišduoda savo paslapties iki paskutinės dienos.
    Jautrius pirštus turintis žmogus, kuris žino, ko ir kur tiksliai reikia ieškoti, normalios eigos nėštumo 21-22 dieną gali iš abiejų kalės pilvo pusių apčiuopti mažutėlius kietus apvalius gumulėlius. Apie 24 dieną šie gumulėliai tampa didesni ir juos galima apčiuopti iki 35 dienos. Vėliau jie tampa minkšti, ir juos apčiuopti nelengva, bet paprastai šiuo laiku pagal kalės pilvo dydį galima nustatyti, ar ji vaikinga. Ypač tai matosi, kai vados didelės.
    Kai kalė laukiasi 1 ar 2 šuniukų, pirmą mėnesį labai sunku ką nors nustatyti, ypač jeigu tai kalės pirmoji vada, nes šios kalės pilvo raumenys daug stipresni negu tos, kuri jau turėjo kelias vadas. Nereikia stengtis apčiuopti šuniukus bet kokia kaina, nes ateis laikas ir simptomai bus akivaizdūs. Tarp ketvirtos ir penktos savaitės šonai išsipūs, o liemuo suapvalės. Kai kurių kalių šie požymiai neišryškėja beveik iki septintos savaitės.
    Net ir labai patyrę veisėjai gali klaidingai nustatyti šuniukų skaičių. Kartais kalė labai stora, o atsiveda tik 1 ar 2 šuniukus. Kita kalė atrodo taip, lyg ji turėtų ne daugiau kaip 2 šuniukus, o tuo tarpu priblokštas augintojas priims milžinišką 12 ar daugiau šuniukų vadą.
    Dažniausiai apie penktą savaitę šiek tiek pabrinksta speneliai, aplink juos pašviesėja oda. Apie šeštą savaitę, kalei gulint ant šono, šuniukai apčiuopiami gimdos skiltyse. Nuo šeštos savaitės šuniukai ima augti labai smarkiai, o speneliai tampa didesni ir minkštesni. Apie septintą savaitę žymiai padidėja ir pieno liaukos. Paskutinę savaitę pilvas nenusmunka, nes gimda anksčiau buvusi prie stuburo, užpildo visą jo tūrį.
    Yra dar vienas tikslus nėštumo požymis – galima ranka pajusti šuniukų judesius. Kartais antroje nėštumo pusėje pastebimos negausios gleivių išskyros iš kilpos, be kvapo ir be spalvos. Jeigu paskutinę nėštumo savaitę jos pasidaro gausios, gelsvos ar žalsvos – tai artėjančio šuniavimosi pirmas požymis.

    PROFILAKTINĖS PRIEMONĖS
    Didelį pavojų šuniukų gyvybei sukelia streptokokai. Pirmą ar antrą rujos dieną reikia paimti tepinėlį, nes infekcijos nešėja gali būti kalė. Makšties tepinėlio analizę reikėtų pakartoti ir po sukergimo, nes kalė gali apsikrėsti kergimo metu nuo patino. Jeigu pasėlis streptokokams (ir stafilokokams) bus teigiamas, reikia nekergti, o jeigu kalė jau sukergta, ją reikės gydyti tokiais pat stipriais preparatais, kaip ir nesukergtą.
    Kai kurie veisėjai duoda paskirtas antibiotikų profilaktines dozes savo patinams ir kalėms tris dienas iki kergimo ir tris dienas po kergimo. Po kalės šuniavimosi būtina atlikti makšties tepinėlio analizę.

    KALĖS PRIEŽIŪRA
    Dar prieš sukergiant kalei reikia išvaryti kirmėles. Jeigu dėl kokios nors priežasties šito nepadarėte, kirmėles reikia išvaryti iki trečios nėštumo savaitės. Kirmėlių išvarymas po trečios nėštumo savaitės gali sukelti kalei abortą. Dėl motinos ir šuniukų sveikatos pageidautina, kad kalė neturėtų nei vidinių, nei išorinių parazitų. Jeigu kirmėlės nebuvo išvarytos nei prieš kergimą, nei iki trečios nėštumo savaitės, reikės sulaukti kalės šuniavimosi. Veterinarijos gydytojas patars, kada bus galima tai atlikti po šuniavimosi. Bet dabar reikia būti labai atsargiems – antihelmintiniai vaistai su pienu pateks šuniukams. Išsipurvinusią nėščią kalę reikia išmaudyti ir tuo pat metu išnaikinti išorinius parazitus.
    Nerekomenduojama maudyti kalę po ketvirtos nėštumo savaitės. Gal nereikėtų net priminti, kad dėl kokios nors priežasties išmaudytą kalę reikia kruopščiai nusausinti, neleisti būti skersvėjyje ar gulėti ant šaltų grindų. Geriausia išmaudyti ją vakare, laikyti šiltoje vietoje, kol kailis išdžius, ir neišleisti į lauką iki ryto. Šunų dantų būklei reikia skirti ypatingą dėmesį, ir reikalui esant, nuvalyti jų apnašas.
    Nukarusių ausų šunims reikia reguliariai išvalyti ausies angą ir profilaktiškai saugoti nuo ausų erkių.
    Ilgaplaukių veislių kalių kailio priežiūra priklauso nuo to, ar reikės kalę po šuniavimosi eksponuoti ir ar ji turės būti specialiai kerpama. Daugumos ilgaplaukių kalių plaukai 6-7 savaitę po šuniavimosi ima šertis, todėl galima juos pakirpti, nes vis tiek jie nusišers ir jų ilgis nesvarbu. Ilgaplaukių veislių kalių plaukai, be to, gali būti pavojingi šuniukams. Žinoma atvejų, kai jie užduso vešliame savo motinų kailyje. Jeigu jūsų kalė tokios veislės, kuriai tokia nelaimė gali atsitikti ar, šuniukus atjunkius, kalę reikės eksponuoti ir jos kailis turi būti išsaugotas, šuniukus reikia laikyti taip, kad jie j kailį neįsipainiotų. Ilgą kailį reikia kiekvieną dieną šukuoti, suskirstyti j atskiras sruogas, po to susukti jas j rūkomojo popieriaus juosteles, panašiai kaip ant suktukų su gumutėmis. Taip daro Jorkšyro terjerų ir Maltos šuniukų savininkai. Reikia taip pat iškirpti plaukus aplink spenelius, nes čia jie lengvai susivelia, susiklijuoja nuo saldaus pieno ir gali visiškai uždengti spenelį.

    VAIKINGOS KALĖS MAITINIMAS
    Sveikus, stiprius šuniukus kalė atves tik tuo atveju, jei nėštumo metu ją gerai šersime, ji bus sveika ir tinkamai laikoma.
    Pirmą mėnesį kalės maisto keisti nebūtina. Jeigu ji maitinama koncentratais, nėštumo metu į jos maistą reikia pridėti mėsos (jautienos, avienos ir kt.) ir žalių kiaušinių trynių. Labai mažai kalei užtenka dviejų trynių per savaitę, didelei kalei galima duoti du trynius kaskart šeriant.
    Ne visada kalės apetitas nėštumo metu padidėja. Jei kalė nelabai stora, jai reikia duoti tiek maisto, kiek ji nori, žinoma, protingai. Svarbiausia ne maisto kiekis, o kokybė. Vaikingai kalei reikia maisto, kurio sudėtyje būtų daug baltymų, nes jie yra vystymosi pagrindas. Mėsa, žuvis, pieno produktai ir kiaušiniai – pagrindinė maisto sudėties dalis. Nereikia padauginti daug krakmolo turinčio maisto, pvz., kruopų, miltinių produktų, sausainių.
    Artėjant ketvirtai nėštumo savaitei maisto kiekis turi žymiai padidėti, bet tik produktų, turinčių gyvulinių baltymų, sąskaita. Papildomai kalei reikalingi žuvies taukai, vitaminai A, B, D ir E, kuriuos jai reikia vartoti visą nėštumo laikotarpį. Labai svarbu, kad kalė gautų kalcio preparatų, pavyzdžiui, glicerofosfatų ir laktatų, ypač jei numatoma gausi vada. Gausios vados atveju kalė praras labai daug kalcio ir tai jai pakenks daug daugiau, negu šuniukams, nes jie pasiims iš kalės viską, ko jiems reikia.
    Priklausomai nuo kalės svorio padidėjimo, jos dienos racioną reikia padalinti į kelias dalis. Iš pradžių ją reikia šerti du, po to tris, o vėliau net keturis kartus, ypač jei laukiama didelė vada. Ne visas maistas turi būti minkštas, jai reikia būtinai duoti ką nors pagraužti, pvz., obuolį, morką ar didelį mėsingą kaulą (bet ne pliką), nes be to jai atsirastų dantų apnašos. Nuo pat pirmųjų nėštumo dienų kalei reikia duoti be apribojimų vandens – jos organizme gaminamas amniotinis skystis, tas skystis sudaro pūsleles, kurios apsaugo šuniukus.
    Labai sustorėjusių kalių šuniavimasis būna labai sunkus, todėl linkusios nutukti kalės racione reikia sumažinti kruopų, o labai nutukusioms kalėms reikia duoti daug daržovių.
    Su maistu vitamino C nereikia duoti, nes jis sintezuojamas kalės organizme ir kepenys sukaupia jo rezervinį kiekį. Kartais vitamino C kiekis kalės organizme labai sumažėja, ir dėlto gali išsivystyti anemija ar įvairiausi odos susirgimai. Šiuo atveju vitamino C reikia pridėti į maistą.
    Pieno produktai turi daug vitaminų, kalcio ir fosforo junginių, todėl šių produktų reikia duoti kalei kiek tik nori, tik nesukelti virškinimo sutrikimų. Pusėje litro rūgštaus pieno ar kefyro yra tiek pat baltymų, kiek ir 85 gramuose žalios mėsos. Virtas kiaušinis turi tiek pat baltymų, kiek ir 56 gramai geros kokybės mėsos. Žalią galima duoti tik kiaušinio trynį, o jeigu duodame visą kiaušinį, prieš tai jį reikia išvirti ar iškepti omletą. Žali baltymai savo sudėtyje turi avidiną, kuris suriša biotiną, vieną iš B grupės vitaminų, gaminamų žarnyne. Jeigu kalė gauna daug žalių kiaušinių (ar baltymų), jos organizme pritrūks biotino, ir jos kailis gali praplikti.
    Ekonomiškas baltyminis ėdalas – žuvis, pavyzdžiui, žalia ar sušaldyta silkė ar kilkė. Kilkė duodama žalia, bet reikia pašalinti galvas ir uodegas, sumalti mėsmale ir sumaišyti su kruopomis. Kitokias žuvis reikia troškinti, kol suminkštės kaulai.
    Iš kruopų geriausiai tinka kvietinės, nes jose yra vitamino B, be kurio kruopų maistas nevertingas. B vitaminų komplekso dažniausiai ir trūksta šunų maiste. Šių vitaminų labai daug turi mielės – mielių preparatai turi būti įmaišomi į šuningos kalės maistą.

    PASIVAIKŠČIOJIMAI
    Šuningai kalei pasivaikščioti labai svarbu, todėl nereikia keisti įprasto režimo, kol ji labai nepasunkės. Jei kalė priprato vaikščioti vieną valandą, reikia taip daryti ir toliau, kad ji būtų sveika ir geros kondicijos. Labai svarbu, kad kalės raumenys būtų stiprūs ir ji turėtų daug jėgų išstumti šuniukus apsivaikuojant. Kalės nereikia saugoti kaip ligonio. Kai ji bus per sunki, pati nenorės per daug nutolti nuo namų.
    Itin svarbu, kad kalė vaikščiotų gryname ore, ypač saulėje. Saulės šviesa labai svarbi gyvybei.
    Nėštumo pabaigoje kalė nenorės ilgai trunkančių pasivaikščiojimų, todėl ją reikės išvesti nors trumpai, bet dažnai, keliskart per dieną. Kalė neturi pervargti. Negalima kalei leisti lakstyti laiptais į viršų ar žemyn, šokinėti ant kėdžių, sofų ir atgal. Negalima nėštumo pabaigoje vežioti kalę automobilyje, bet jei jau vežame, nedaryti staigių posūkių važiuojant dideliu greičiu.
    Negalima leisti kalei gulėti ant šaltų grindų ar žolės.

    KAIP KELTI ŠUNINGĄ KALĘ
    Kelti reikia atsargiai ir lėtai, pirštai neturi remtis į pilvą. Labai pavojinga ją išmesti ar leisti jai nušokti nuo aukštai. Smulkią kalę galima pakelti viena ranka laikant ją po krūtine, prispaudžiant jos alkūnes, o kitą ranką laikant po kryžiumi. Didelę kalę galima pakelti abiem rankomis – viena ranka prilaikyti liemenį po uodega, lyg ji sėdėtų. Kita ranka reikia apglėbti iš apačios krūtinės priekinę dalį. Ant grindų ją reikia statyti ant keturių kojų. Prieš leidžiant eiti reikia patikrinti, ar ji neprarado pusiausvyros.

    KALĖS IR ŠUNIUKŲ „LIZDAS“
    Jeigu veislyne turite kelias kales, galima paišlaidauti ir nusipirkti gerą dėžę šuniavimuisi. Ji turi būti naudojama tik tam tikslui. Dėžė turi būti tvirta, su atvožiamu stogu ir žemyn atlenkiama viršutine priekinės sienelės dalimi. Dėžės dugnas turi būti išimamas. Patartina turėti du dugnus, kad būtų lengviau palaikyti švarą „lizde“. Dėžės sieneles tvirtinti ne vinimis – geriau varžtais ar kabėmis su veržlėmis. Dėžės stogas ir atlenkiamoji priekinės sienelės dalis sukabinamos kilpomis ir sutvirtinamos kabliais ar sklendėmis. Dėžės dugnas turi būti pakeltas nuo grindų (kojos ar padėklas 5-7 cm aukščio), taip kalė ir šuniukai bus apsaugoti nuo skersvėjų. Kai oras atšals, galima dėžės stogą atvožti ir virš jos pakabinti ultravioletinių spindulių lempą.
    Dėžė turi būti tvirta, o jos stogas pakankamai platus, nes kalės mėgsta ant jo gulėti ir stebėti augančius žaidžiančius aptvare šuniukus. Aptvaro ir dėžės dugnas gali būti bendras, apkaltas apšiltintu linoleumu. Dugną reikia iškloti laikraščiais ir maišais, nes kalė prieš šuniavimąsi visa tai kapstys ir grandys. Linoleumo dėka palengvės dėžės ir aptvaro valymas, bet linoleumą reikia pritvirtinti taip, kad jį po eilinės vados būtų lengva nuimti ir dezinfekuoti. Po dezinfekcijos dėžė išdžiovinama, iškaitinama saulėje, infraraudonųjų ar kvarco (ultravioletinių) spindulių lempomis, po to paslepiama iki kito karto. Jeigu dėžė sutvirtinta kabėmis ar varžtais, ji lengvai išrenkama ir surenkama.
    Dėžės dydis priklauso nuo veislės, bet joje turi tilpti gulinti kalė ir dar likti apie 7-10 cm iki dėžės kraštų. Dėžės viduje 5-7 cm aukštyje nuo dugno prikalamos medinės 5-7 cm pločio lentelės. Jos apsaugos šuniukus nuo sumaigymo, jeigu kalė būtų nerūpestinga, išsiblaškiusi, išmėtytų šuniukus ir guldamasi prispaustų mažylį prie dėžės sienelės.
    Priekinė sienelė tvirtinama prie pagrindo kilpomis, iš šonų reikalingi skląsčiai, kad ją būtų galima pakelti. Kai šuniukai paaugs, ją bus galima atlenkti, ir šuniukai greit išmoks iššliaužti iš „lizdo“ į aptvarą ir nesuteršti savo guolio. Taip pat lengvai jie galės sugrįžti atgal, tik reikia prie sienelės prikalti keletą horizontalių lentelių, kad jų maži nagučiai tvirčiau įsikabintų.
    Sukonstruoti dėžę – „lizdą“ šuniuotis nykštukinės veislės kalei daug lengviau, negu didelei. Nykštukinė kalė gali šuniuotis kartoninėje dėžėje, kurios vienoje sienelėje 7-10 cm aukštyje nuo dėžės dugno galima išpjauti angą.
    Jeigu reikia apsauginės lentelės, ją galima padaryti iš trijų medinių kotų (nuo šepečių), perkišti juos per kartoną 5 cm aukštyje ir 5 cm atstumu nuo kampo bei surišti išlindusius galus. Išlindę galai bus vietoje rankenėlių, jeigu reikės dėžę pakelti ar pernešti j kitą vietą.
    Kartoninės dėžės labai patogios ir higieniškos, nes jų valyti nereikia, o tik pakeisti kitomis. Šiuo atveju galima nebijoti infekcijos. Ji veikiau gali pasitaikyti naudojant pastovias blogai dezinfekuojamas dėžes.

    KALĖS ŠUNIAVIMASIS
    Šuniavimasis – terminas, vartojamas apibūdinant šuniukų gimimo procesą. Jis vartojamas ir kalbant apie lapes, vilkus ir kai kuriuos kitus gyvūnus, kurių jaunikliai vadinami „šuniukais“. Šunys skirtingi dydžiu ir kūno sudėjimu, todėl šuniavimosi procesai labai skiriasi, ir nežinia, ką būtų galima laikyti normaliu. Be to, kiekvienos veislės ribose šuniavimasis yra nevienodas, ir tai normalu.
    Kokia bebūtų veislė, kad ir kaip lengvai būtų šuniavusis ši kalė anksčiau, jos negalima palikti be priežiūros. Kokia ji turėtų būti, priklauso nuo kalės ir jos veislės. Dideliuose veislynuose laikomos ir mažai su žmonėmis kontaktuojančios kalės, tikriausiai, norėtų šuniuotis pačios ir dažnai būna nepatenkintos, kai įsikiša žmogus. Bet vis dėlto ir tokių kalių negalima šuniuojantis palikti be priežiūros. Kol tai vyksta, jas reikia stebėti, bet netrukdyti, pasirodyti apytikriai kas valandą. Kalės – šeimos nariai paprastai nori, kad šuniavimosi metu šeimininkas būtų šalia. Jautrus jo dėmesys palengvina jų kančias.
    Pasiruošimas šuniavimuisi. Pirmiausia reikia apsispręsti, kur kalė atsives šuniukus, ar reikia pašildyti patalpą – tai, žinoma, priklauso nuo metų laiko. Jeigu šildyti būtina, geriausias būdas – reguliuojama elektrinė šildyklė ar infraraudonųjų spindulių lempa, pakabinta virš dėžės. Šildyklė turi būti gerai izoliuota, kad padėjus po šuniukų paklotu, ant jos nepatektų drėgmės, antraip įvyks tragedija.
    Per pirmas dvi savaites šuniukai turi būti laikomi apie 20°C temperatūroje.
    Absoliučiai švarus paklotas ir dėžė šuniuojantis yra būtinos sąlygos. Labai svarbu, kad gimdymo patalpa taip pat būtų gerai išvalyta ir dezinfekuota. Su nauja vieta ir šuniavimosi dėže kalę reikia supažindinti prieš dešimt dienų. Bet jeigu ji yra tų kalių tipo, kurios lėtai pripranta prie permainų, ją galima perkelti j naują vietą anksčiau – prieš dvi tris savaites iki numatomo šuniavimosi. Pasiruošti kalės šuniavimuisi reikia iš anksto, pagal galimybes atsižvelgiant j visus atsitiktinumus.

    GALUTINIS PASIRUOŠIMAS
    Reikalingus šuniavimuisi daiktus geriausia pasidėti ant metalinio padėklo. Reikia turėti dezinfekuojančių priemonių (spirito, vandenilio peroksido ir kt.), nedideles chirurgines reples, medvilninės medžiagos atraižas ar didelių nosinių, truputį brendžio (konjako), pipetę, vazelino ar šilto alyvų aliejaus indelį, o geriausia didelį švirkštą su vazelino aliejumi (sintomicino emulsija). Reikės laikrodžio, kad būtų galima pažymėti šuniukų gimimo laiką, ir bloknoto -šuniavimosi smulkmenoms užsirašyti (jų prireiks ateityje), matomoje vietoje veterinarijos gydytojo telefono numerį. Be abejo, apie galimą iškvietimą jį reikia perspėti iš anksto. Puikus daiktas – svarstyklės šuniukams sverti, jų svorį gimstant reikia irgi užrašyti į bloknotą. Be kitų smulkmenų, reikia paruošti įvairiaspalvius kaspinukus ar vilnonius siūliukus su ceratinėmis juostelėmis pažymėti šuniukus tuoj pat po gimimo. Prieš tris dienas iki šuniavimosi termino reikia perspėti veterinarijos gydytoją, kad gali prireikti jo pagalbos. Kalės paprastai šuniuojasi tarp 60 ir 63 dienos. Didelės vados gimsta anksčiau, o nedidelės truputį vėliau šio termino. Smulkių veislių kalės šuniuojasi trimis dienomis anksčiau nustatyto vidutinio termino. Paskutinėmis dienomis iki šuniavimosi reikia matuoti kalės kūno temperatūrą. Normali tiesiojoje žarnoje pamatuota kalės temperatūra – 38,5°C. Dvi dienas prieš šuniavimąsi ji nukrenta iki 37°C ir žemiau. Bet taip būna ne visada, ir reikia atkreipti dėmesį j visus kitus artėjančio šuniavimosi požymius. Ir vis dėlto, jeigu temperatūra normali, vargu ar kalė šuniuosis per artimiausias 24 valandas. Reikėtų duoti kalei prieš šuniavimąsi nelabai stiprių laisvinančiųjų priemonių išvalyti vidurius.
    Kelias dienas prieš šuniavimąsi kalė galbūt nenorės eiti toli nuo namų pasivaikščioti. Bet būna atvejų, kai kalė pasivaikščiojusi grįžta namo, įšoka į savo dėžę ir atsiveda pirmą šuniuką be jokių gimdymo sąrėmių.

    PIRMIEJI POŽYMIAI
    Įvairių kalių pirmieji elgesio pasikeitimai prieš gimdymo sąrėmius labai nevienodi. Jeigu tai pirmas šuniavimasis, kalė labai jaudinasi. Dauguma kalių tampa labai neramios, laksto nusiminusios po namus ar savo patalpoje veislyne. Jos dažnai inkščia, stena, pradeda grandyti kampuose ar plėšo savo paklotą, rodydamos visu savo elgesiu, kad joms toli gražu nėra gerai. Kai kurios kalės atsisako ėsti netgi prieš dvi dienas iki šuniavimosi, o kitos nepraranda apetito iki paskutinės minutės ir gali pradėti šuniuotis be jokių išankstinių nerimo požymių, šuniuojasi labai greitai, be jokių komplikacijų.
    Jeigu kalė šuniuojasi pirmą kartą, ją reikia parodyti veterinarijos gydytojui apytikriai prieš 3 dienas iki gimdymo, ypač jeigu ji anksti vaikus vedančios veislės atstovė. Jei kalei pirmas šuniavimasis, pienas neatsiranda iki gimdymo. Kalių, jau turinčių kelias vadas, pienas atsiranda likus 4-5 dienoms iki šuniavimosi. Be to, jau turėjusios kelias vadas kalės pilvas nusileidęs ir nukarusi viršutinė linija – ji tarsi susmegusi dėl kryžiaus sėdyninių ir kryžiaus klubinių raiščių nusilpimo. Tai labai matosi, jeigu šuniukų daug, ir beveik nesimato, jei tai kalės pirmoji vada, nes jos raiščiai dar neištempti, o pilvo raumenys stipresni.
    Prieš šuniavimąsi kalė tampa meilesnė ir ypač švelni su savo šeimininkais. Likus kelioms valandoms iki sąrėmių kalė atsigula tam tikroje pozoje. Taip šunys gulasi retai – ji guli ištiesus priekines kojas, tarp jų nuleista galva su ypatingu sielvartu akyse. Ji maldaujančiai žiūri į savo šeimininką ir matosi, kaip ji jaudinasi.

    SĄRĖMIŲ PRADŽIA
    Likus kelioms valandoms iki sąrėmių pradžios makštis pabrinksta, kilpa labai suminkštėja, iš jos išsiskiria tirštos, lipnios išskyros, kurių šeimininkai dažnai nepastebi, ypač smulkių veislių kalių. Tuo pat metu temperatūra nukrenta iki 37°C.
    Šuniukas yra prisitvirtinęs prie gimdos sienelės placenta ir gauna maistą bei kraują, prisotintą deguonies, per bambagyslės kraujagysles, jungiančias šuniuką ir placentą. Šuniukas, bambagyslė ir placenta yra viename apvalkale, išskyrus dvynukus, kai viena placenta abiems, bet dvynukai šunims gimsta labai retai.
    Kol šuniukas auga ir vystosi gimdoje, jis gyvena visiškai uždaroje dvisluoksnėje pūslėje. Išorinė pūslė dažnai vadinama „vandenine“. Jos glotnus vidinis apvalkalas vadinasi amnionu, o jį užpildantis tirštas drebučių pavidalo skystis – „amnioniniu skysčiu“. Jis apsaugo šuniuką ir bambagyslę nuo suspaudimo ir sužalojimo ir yra puikus tepalas gimdymo metu. Kai išorinės pūslės apvalkalas plyšta, skystis išteka ir apiplauna makštį. Šuniukas lieka vidiniame apvalkale ir su juo gimsta. Iš placentos centro išeina bambagyslė. Ja maisto medžiagos ir deguonis iš motinos kraujo per placentą patenka į šuniuko kraują. Per bambagyslę ir placentą yra pašalinamos šuniuko gyvybinės atliekos, taigi ji yra ir šalinimo organas. Bambagyslė, jungianti vaisių su placenta, turi dvi arterijas ir vieną veną. Jomis atiteka prisotintas deguonimi ir maisto medžiagomis kraujas bei pašalinamas kraujas be deguonies.
    Šuniavimasis prasideda nerimastinga būsena, dažnai krečia drebulys ir gali tęstis nuo 1 valandos iki 24 valandų. Tuo metu kalė gremžia ir drasko nagais savo dėžės paklotą.
    Tikrieji sąrėmiai skirstomi į tris stadijas:
    * Pirmoji stadija – lytinių organų praplatėjimas.
    * Antroji stadija – šuniuko išstūmimas, kai sąrėmiai akivaizdūs. Ši stadija tęsiasi paprastai iki dviejų valandų.
    * Trečioji stadija – placentos ir apvalkalo pašalinimas. Tai įvyksta po 5-15 minučių šuniukui gimus, kartais su sekančiu šuniuku.
    Nerimastingąją stadiją šuniavimosi pradžioje nulemia padidėjęs pilvo ertmės spaudimas. Šiuo metu gimdos susitraukimai dar nereguliarūs ir silpni, jie dar nepastebimi. Susitraukinėdami gimdos raumenys atsipalaiduoja ir palaipsniui gimda, makštis ir kilpa prasiplečia. Skausmai iš pradžių neaiškūs ir nemalonūs, todėl kalė darosi vis neramesnė. Ji blaškosi, gręžiasi atgal, sukasi vietoje, po to gulasi, bet greit ir vėl atsistoja, aiškiai matyti, kad jai negera. Kai kurios kalės tuo metu vemia, dauguma nenori ėsti. Iš kilpos išsiskiria gausios gleivėtos išskyros, jos sutepa gimdymo takus, paruošdamos juos šuniukų gimimui. Kol sąrėmiai nestiprūs, dar nereguliarūs ir nematomi, jie kalei ar šuniukui pakenkti negali. Bet viskas pasikeičia, kai sąrėmiai sustiprėja ir trukmė pailgėja.
    Nuo gimdymo sąrėmių suintensyvėjimo prasideda antroji stadija, kai prie gimdos susitraukimų – sąrėmių prisideda stangos – pilvo raumenų susitraukimai. Tuo metu kalė guli ir kai įsitempia, nugara ir strėnomis stipriai prisiglaudžia prie dėžės sienelės. Būtų gerai, kad ji galėtų ir kojomis į ką nors atsiremti. Dauguma kalių šuniuojasi gulėdamos ant dešinio šono, bet kai kurios stovi, kitos kaitalioja padėtį. Pamažu vandens pūslė su šuniuku per dubens angą išstumiama į makštį. Vandens pūslė spaudžia gimdos kaklelį ir patenka į gimdymo kanalą, kanalas vis minkštėja ir vis daugiau plečiasi, pagaliau gimda, gimdos kaklelis ir makštis tampa vienu gimdymo taku.
    Antroje gimdymo stadijoje gimdos susitraukimus galima pajusti pridėjus ranką prie kalės pilvo. Sąrėmiai tampa reguliarūs ir stiprūs, o gimda tai sukietėja, tai atsileidžia. Tarp sąrėmių kalė atsipalaiduoja, sunkiai alsuoja ir žiūri sustingusiomis akimis. Sąrėmių metu ji netgi gali staugti. Pasunkėjęs alsavimas dažnai reiškia, kad kalei užeina sąrėmiai.
    Pamažu vandens pūslė su šuniuku stumiama sąrėmių patenka į dubens sritį, o paskui stanginantis stumiama toliau makšties link, kiekvieno sąrėmio metu pasislinkdama tam tikrą kelio atkarpą. Pirmas gimsta žemiausiai gimdos skiltyje gulintis, paprastai didžiausias vados šuniukas, ir todėl jo gimimas sunkiausias.
    Pūslei sprogus gamta leidžia kalei truputi pailsėti kad ji sukauptų jėgas paskutiniesiems labai stipriems galingiausiems sąrėmiams per visą šuniuko gimimą? Sąrėmiai ypač skausmingi ir varginantys, su pilvo raumenų diafragmos susitraukimais. Toks raumenų judėjimas stumia pasyvius šuniukus, ir pagaliau pirmasis iš jų pasirodo.

    ŠUNIUKO GIMIMAS
    Dažniausiai šuniukas gimsta kniūbsčias, galva į priekį. Po truputį šuniukas stumiamas gimdymo takais ir jo galva pasiekia kilpą. Šią akimirką kalė gauna trumpą atokvėpį iki kito sąrėmio, kuris prastumia pro dubens angą šuniuko pečius. Šis momentas sunkiausias, po jo šuniukas gimdymo takais paprasčiausiai išslysta.
    Dažniausiai šuniukas gimsta su pūsle, kartais pūslė plyšta gimdymo metu. Kol šuniukas slinko gimdymo takais, pradėjo atsiskirti placenta. Kartais ji suspėja atsiskirti nuo gimdos sienelės ir šuniukui gimstant gali išeiti paskui bambagyslę kartu su šuniuku.
    Sunkumų šuniukui gimstant atsiranda tuomet, kai pečiai ir karčiai stumiami pro dubens angą. Tada susidaro tai, ką vadiname plačiuoju trikampio kraštu. Gimdymo komplikacijos aprašytos 9 skyriuje.
    Kai šuniukas jau išstumtas, prasideda dar vienas sąrėmis, išstumiantis apvalkalus ir placentą, jeigu jie neišėjo kartu su šuniuku. Sąrėmiai trumpam aprimsta. Kai šuniukas iš gimdos išstumtas, ši susitraukia ir išstumia placentą. Tada suspaudžiamos ir uždaromos placentos atsiskyrimo metu pažeistos kraujagyslės. Gimda susitraukia greitai, bet kaklelis lieka atviras, todėl apvalkalai ir placenta pašalinami lengvai ir paprastai išeina tuoj pat po kiekvieno šuniuko gimimo. Kartais jų pašalinimas gali užtrukti, bet tuo atveju vaisiaus apvalkalus ir placentą išstums sekantis šuniukas.
    Jeigu sąrėmiai ilgai tęsėsi, o gimdymas buvo sunkus, kalė gali būti taip išsekusi ir netgi psichiškai paveikta, kad neįstengs pašalinti apvalkalo nuo šuniuko ir sutvarkyti bambagyslės. Žinoma, kalei reikia leisti pailsėti, bet labai svarbu, kad šuniuotis padedantis žmogus greit perplėštų vaisiaus pūslės apvalkalą prie snukučio, nes kitaip šuniukas gali uždusti.
    Jei šuniavimasis vyksta be komplikacijų, kalė pati perplėšia pūslės apvalkalą, išlaisvina šuniuką, o tada perkanda bambagyslę. Reikia leisti jai pačiai tai padaryti, jeigu tik ji to nori. Išimtis – apskritagalvių veislės, pvz., buldogai ir pekinai, kai kurios nykštukinės veislės ir visos kitos veislės, pasižyminčios blogais dantimis. Kalės su per maža ar per didele sakanda gali lengvai suklysti ir vietoje šuniuko bambagyslės perkąsti jį patį.
    Kai kurios kalės, ypač neproporcingo sudėjimo veislių, sunkiai šuniuojasi, jos nesugeba susilenkti ir pasiekti savo kilpos, kol negimė visi šuniukai, todėl ir negali jiems padėti gimstant. Tokiu atveju šuniuką sutvarkyti turi žmogus.
    Šioje šuniavimosi stadijoje visoms kalėms, nepriklausomai nuo veislės, reikia priežiūros, nes kai kurios kalės gali labai negrabiai elgtis su savo mažyliais, ypač tos, kurios jų nėra turėjusios. Kai kurios kalės tempia dantimis bambagyslę jau po to , kai ją perkanda. Neleiskite jai šitaip daryti, nes gali išsivystyti bambos trūkis.
    Šuniukai, kaip taisyklė, gimsta sveiki ir stiprūs, motina juos uoliai laižo ir gana šiurkščiai stumdo nosimi ir apverčia. Tai puiku, nes stimuliuoja įvairiapusišką šuniukų gyvybingumą ypač kvėpavimo ir kraujotakos. Kruopštus laižymas nusausina šuniukus ir paskatina pirmąsias išmatas. Stiprus šuniukas tiksliai žino, kur ieškoti spenelio, o kai kurie šuniukai pasiekia užpakalinius spenelius ir pradeda juos žįsti dar jungdamiesi su motina bambagysle, t.y. dar ne visiškai gimę. Šuniukų žindymas stimuliuoja gimdos susitraukimus ir pagreitina šuniavimosi procesą.

    BAMBAGYSLĖS ATSKYRIMAS
    Jeigu kalė neperkando bambagyslės pati, ją galima lengvai perplėšti. Bambagyslėje yra nepatvari vieta, kurioje ji yra nestipri ir dažnai pati perplyšta. Geriausias atvejis – kai bambagyslė pakankamai ilga ir perplyšta šuniukui gimstant, o placenta išstumiama kartu ar tuoj pat po jos. Šiuo atveju pirmiausia reikia padėti kalei išlaisvinti šuniuką nuo apvalkalų ir nuvalyti nuo jo gleives, tik tada galima tvarkyti bambagyslę. Negalima leisti, kad šuniukas šliaužtų, tempdamas paskui save placentą, nes gali sukelti bambos trūkį. Šuniavimosi metu reikia nuolat stebėti, kad gimstančio šuniuko bambagyslė nepersitemptų, ypač trūkčiojamai – tai gali būti trūkio priežastis. Jeigu bambagyslė labai trumpa ir šuniukas vos begali išlįsti iš kilpos, jį galima keletui minučių palikti su bambagysle. Šiuo atveju kalė negalės sutvarkyti šuniuko jam nepakenkus, todėl viską turi padaryti žmogus, padedantis gimdyti. Jeigu šuniukas gimė su placenta, bet bambagyslė trumpa, taip pat neleiskite kalei jos perkąsti pačiai, nes ji gali įkąsti ir šuniukui.
    Prieš atskiriant bambagyslę, reikia atsargiai „išmelžti“ iš jos kraują šuniuko link. Tai bus jo paskutinis vidinis maitinimas iš motinos kūno. Nereikia bambagyslės pjauti – taip dažniausiai sukeliamas nedidelis kraujavimas, kuris susilpnina šuniuką. Jeigu šuniukui gimimus placenta vis dar gimdymo takuose, išspaudę kraują užspauskite bambagyslės dalį prie pat kilpos chirurginėmis replėmis. Tokiu būdu galima sulaikyti placentą, kad ji po bambagyslės perpiešimo negrįžtų atgal į gimdą. Dabar paimkite už bambagyslės nykščiu ir smiliumi 2-3 cm nuo šuniuko pilvo, o kitos rankos smiliumi ir nykščiu nuo šuniuko pilvo dar 2-3 cm. Tolimesnę ranką laikykite nejudindami, o artimesne prie šuniuko ranka tempkite bambagyslę šuniuko pilvo link, ir ji tuoj perplyš. Šiuo metu kraujagyslės išsitempia ir susitraukia, kraujavimo nebus ir nereikės perrišti bambagyslės. Nėra reikalo naudoti kokį nors antiseptiką ir, savaime suprantama, ne jodą!
    Jeigu bambagyslė labai stipri, ją galima įpjauti, o po to perplėšti. Įpjova turi būti padaryta steriliomis žirklėmis, virintomis ne mažiau kaip penkias minutes. Kai kurie augintojai perpjauna bambagyslę, bet prasideda kraujavimas ir reikia kelias minutes laikyti perpjautos bambagyslės galiuką stipriai užspaudus pirštais, kad kraujavimas liautųsi. Jeigu užspaudimas nepadeda, reikia bambagyslę perrišti steriliu ketgutu ar chirurginiu šilkiniu siūlu. Jeigu bambagyslė nutraukta teisingai, jos perrišti niekada nereikės.
    Jei šuniukas gimsta be apvalkalo, jei jis paplūdęs krauju ar žaliu skysčiu, labai svarbu tai pašalinti iš jo nosies ir snukučio, kad kuo greičiau pats pradėtų kvėpuoti.
    Dauguma šuniukų gimsta 15-30 minučių intervalais. Kartais 4-6 šuniukai gimsta vienas po kito, o po to, jeigu vada didelė, prieš pasirodant sekančiai šuniukų partijai gali būti 1-2 valandų pertrauka. 12-14 šuniukų vados gimimas dažniausiai užtrunka kelias valandas ar net visą dieną, o kartais ir ilgiau.
    Kai kalė, iškankinta po kokio nors šuniuko gimimo, nenori jo laižyti ir stimuliuoti, tai turi padaryti šiurkščiu rankšluosčiu šuniuotis padedantis žmogus.
    Kartais šuniukai gimsta be apvalkalų, labai skirtingais intervalais, o apvalkalai gali būti išstumiami paskui kiekvieną šuniuką, arba šuniukai gali gimti įsukti į prieš tai gimusio apvalkalus. Šuniukas gali gimti ir po savo placentos. Taip atsitinka paskutiiesiems šuniukams.

    PLACENTA
    Placenta vadinama visa tai, kas išgimdoma kartu su šuniuku – vaisiaus apvalkalai, bambagyslė ir placenta. Kartais bambagyslė būna tokia trumpa, kad gimdymo metu pati dėl ištempimo perplyšta ir nesuspėjusi išlysti placenta lieka gimdoje ar makštyje. Po 15 minučių ji pati išlenda ar būna išstumta kito gimstančio šuniuko. Jeigu suspėtumėte perplyšusį bambagyslės galą suspausti chirurginėmis replėmis, placenta nepasislėptų ir po kelių minučių, aptvarkius šuniuką, būtų galima atsargiai patraukti už suspausto bambagyslės galo ir ištraukti placentą. Paprastai placenta išlenda gana lengvai.
    Šuniavimosi metu kalė nuolat laižo kilpą, kad apsivalytų, kartais ji suėda placentą taip greitai, kad šeimininkas net nepastebi. Placentas reikia suskaičiuoti ir nustatyti, kiek jų kalė suėdė, o galbūt ir apskritai neišėjusių placentų skaičių.
    Dažniausiai įstringa paskutiniųjų gimstančių šuniukų placentos. Galbūt jie buvo tolimesnėje gimdos skiltyje ir jiems reikia daugiau laiko išlįsti. Jeigu gimdoje atsitiktinai liks placenta ar jos dalys, gali išsivystyti metritas, t.y. gimdos uždegimas, o jo pasekmės gali būti tragiškos.
    Jeigu kyla kokių nors abejonių dėl placentų išėjimo arba jei įstringa paskutinė placenta, reikia kreiptis j veterinarijos gydytoją. Gydytojas gali suleisti kalei vaistų, kurie padės gimdai išvaryti likusias placentas. Kartais kalės organizme pasilieka šuniukas, o tai ypač pavojinga.
    Jeigu nepašalinsite iš gimdos negyvo šuniuko arba placentos per 60 valandų po šuniavimosi – kalė žus!

    PLACENTĄ SUĖDA KALĖ
    Nėra vieningos nuomonės, ar galima leisti kalei suėsti placentą.
    Aš asmeniškai manau, kad jeigu kalė nori, jai reikia leisti suėsti placentas, bet ne daugiau kaip tris. Placentoje yra labai daug baltymų ir hormonų, kurie ten kaupiasi nuo pat apvaisinimo momento. Taip pat ji turi geležies ir deguonies. Hormonai stimuliuoja kalės laktaciją. Jie taip pat padeda po šuniavimosi susitraukti gimdai.
    Leisdami kalei suėsti placentą, nemažai rizikuojame. Jeigu ji suėstų per daug placentų, gali sutrikti jos skrandžio veikla ir ji gali stipriai suviduriuoti. Turbūt todėl dauguma veterinarijos gydytojų nerekomenduoja leisti kalei ėsti placentų.
    Prieš placentų ėdimą nusistačiusieji taiko svarų argumentą, kad po šuniavimosi naminis šuo gauna vertingo maisto ir jam nereikia papildomo. Biologai mano, kad instinktas placentas ėsti išliko iš tų laikų, kai šunys buvo laukiniai, ir kalės, norėdamos apsaugoti šuniukų gyvybę, suėsdavo placentas, kad nuslėptų nuo kitų plėšrūnų kraujo kvapą.

    AR REIKIA ATITRAUKTI ŠUNIUKUS NUO KALĖS
    Tai priklauso nuo kalės charakterio, šuniukų skaičiaus ir kaip greitai jie vienas po kito gimsta. Geriausia visada palikti pirmą šuniuką su motina tol, kol gims kitas šuniukas. Jei kalė nerami, šuniukus reikia nuo jos paimti. Juos reikia padėti ant šiltos antklodės, po kuria įjungta šildyklė, ar j dėžę su virš jos pakabinta ultraraudonųjų spindulių lempa. Kai kalė, atvedusi eilinį šuniuką, nusiramins, visus šuniukus jai reikia grąžinti, nes jų normaliam kvėpavimui ir virškinimui reikia, kad kalė juos laižytų ir žindytų pienu. Jeigu šuniukai liks vieni, jie užmigs, o tai negerai. Kai kurios kalės labai jaudinasi, jeigu iš jų paimami šuniukai. Iš didelės vados kalei reikia palikti vieną du šuniukus, ir ji nepastebės, kad kitų trūksta. Bet jeigu ji vis tiek nenurimsta, tada, turėdami šuniavimosi dėžę su apsauginėm lentelėm, paliekame kalei visus šuniukus.

    VADOS DYDIS
    Geriausia vada – 4-5 šuniukai. Tokį skaičių šuniuku paprastai atsiveda mūsų šunų laukiniai giminaičiai, dėl to motina nesublogsta ir šuniukai auga sveiki. Dideles vadas atsivedusioms kalėms svarbu, kad jos tarp šuniavimosi turėtų pakankamai laiko pailsėti. Jeigu vada pernelyg gausi, reikia ieškoti Įmočių ar mažylius papildomai šerti, kad jie neišsekintų savo motinos. Tokios atsargumo priemonės rekomenduojamos ne tik motinos tausojimui, bet ir tam, kad šuniukai gyvenimo pradžioje sustiprėtų ir ateityje būtų geri, stiprūs tėvai.

    NAUJAGIMIS
    Tik gimusiam šuniukui reikia pašalinti apvalkalą, kad jis galėtų kvėpuoti: tai padaro kalė ar žmogus, padedantis šuniuotis. Paprastai šuniukas kartą ar du išsižioja, po to pradeda kvėpuoti. Iš pradžių kvėpavimas būna negilus ir palyginti silpnas, bet greit sunormalėja. Blogas ženklas, jeigu jis kvėpuoja atvira burna. Kai kurie šuniukai gimsta lyg be gyvybės ženklų ir nekvėpuoja. Labai svarbu, kad gimęs šuniukas tuoj pat pradėtų kvėpuoti. Kai kvėpavimas tampa normalus, jis energingai šliaužia prie motinos spenelių ir pradeda žįsti.
    Pirmasis pienas – krekenos – savo sudėtyje turi liuosuojančių medžiagų, ir labai svarbu, kad šis pienas patektų j šuniukų žarnyną. Jis stimuliuoja peristaltiką ir valo žarnyną. Pirmos šuniukų išmatos (mekonijus) atrodo kaip juoda lipni masė, ji susikaupia žarnyne dar negimus. Svarbu, kad mekonijus išsivalytų kuo greičiau, nes kol tai neįvyksta, negali
    prasidėti normalus virškinimas. Kalė, aplaižydama šuniuką, taip pat stimuliuoja žarnyno veiklą. Silpnam šuniukui reikia padėti išsituštinti masažuojant pilvelį nedideliu kuokšteliu suvilgytos vatos.

    KALĖ PO ŠUNIAVIMOSI
    Po šuniavimosi kalei reikia duoti truputį šilto pieno su gliukoze. Šuniuojantis tarp šuniukų gimimo jai galima pasiūlyti drungno pieno (nuo šilto ji pasidarytų mieguista). Jeigu gimsta didelė vada, pavargusiai kalei galima duoti 0,5 – 1 arbatinį šaukštelį įpilto į pieną brendžio arba konjako.
    Šuniukų gimimas – kalei didelis išmėginimas. Su vandens pūsle ir kraujuojant prarasto vandens kiekį reikia palaipsniui atstatyti. Tuoj po šuniavimosi negalima duoti gerti labai daug – reikia siūlyti atsigerti po nedaug, bet dažnai.
    Tyrimai rodo, kad baltymai ir kiti organiniai placentos junginiai, tarp jų ir hormonai, patekę į skrandį suyra, kaip ir kiti ten patekę baltymai. Laktacijai ir gimdos susitraukimui turi įtakos kalės kraujyje esantis specifinių hormonų šiame vaisingame periode koncentracijos laipsnis (sudarytojos
    pastaba).
    Po tokių didelių pastangų kalė bus labai išvargusi, ir kad jėgos atsistatytų, ją reikia laikyti šiltai, netrukdyti ir palikti kuriam laikui tik su šuniukais.
    Šuniavimosi metu reikia keisti paklotą, kai tik susi-teršia, o gimus paskutiniam šuniukui reikia pakeisti visą patalynę. Po šuniavimosi kalei kurį laiką bus pastebimos kraujuotos išskyros, ypač didelių veislių kalių. Tai trunka savaitę
    ar daugiau.
    Kelias dienas po šuniavimosi kalė gali truputį viduriuoti, ir tai normalu, bet jeigu tai skrandžio funkciniai sutrikimai, kalei reikia duoti kelias tabletes aktyvuotos anglies. Nerekomenduojame duoti stiprių vaistų, nes su pienu tie vaistai bus perduodami šuniukams.
    Kelias dienas po šuniavimosi kalės temperatūra bus pakilusi. Po normalaus gimdymo kalė turi gerą apetitą. Bet daugelis veterinarijos gydytojų nepataria kalės po šuniavimosi šerti sočiai, kol susitvarkys skrandžio veikla, jos maistas turi būti lengvas. Dvi pirmas dienas jai reikia nedidelėmis porcijomis duoti tik pienišką maistą. Jei kalė tuoj po šuniavimosi bus maitinama kaloringai, tai labai stimuliuos pieno liaukas ir jos gamins pieno daugiau, negu reikia šuniukams. Gali įvykti pieno liaukų persipildimas, o po to jų uždegimas, ypač jeigu vada nedidelė.
    Vandens kalei galima duoti tiek, kiek ji nori.
    Maždaug trečią dieną po šuniavimosi kūno temperatūra tampa normali ir pirmą kartą kalei galima duoti mėsos. Bet iki pirmos savaitės pabaigos jos racionas turi būti lengvai virškinamas.
    Pirmą savaitę kalę reikia nuvesti nuo šuniukų keturis kartus per dieną, kad ji galėtų nusituštinti. Antrą savaitę pasivaikščiojimus galima pratęsti iki 15-30 minučių. Pasivaikščiojimai stimuliuoja pieno išsiskyrimą, suteikia kalei minimalų fizinį krūvį, kad kalė palaipsniui atstatytų savo kondiciją.
    Po pasivaikščiojimų spenelius reikia apsiuostyti šlapiu skudurėliu ir nusausinti, o tada galima leisti kalei sugrįžti pas šuniukus. *
    Reikia atsiminti, kad šiuo metu kalė patiria didelį psichinį ir fizinį krūvį ir gulinčios savo „lizde“ su šuniukais geriausia netrikdyti. Dėžę reikia valyti, kai kalė išvesta pasivaikščioti. Pirmomis dienomis prie kalės nereikia leisti pašalinių, savininkas turi nedemonstruoti simpatiškos šuniukų vados savo draugams, kol jie truputį paaugs ir kalė nustos
    Geriausia, kad žindančiai kalei pasivaikščioti pasiūtume „prijuostę“, o ilgaplaukei kalei net kombinezoną. Tokiu būdu šuniukai bus apsaugoti ir nuo purvo, ir nuo infekcijų, kurias kalė gali parsinešti iš pasivaikščiojimų. Pašalinių pasirodymas labai jaudina kalę, ypač jeigu ji rūpestinga mama.

    PAKLOTAS
    Antklodės gali atrodyti patogios kalei ir šuniukams, bet jos gali būti pavojingos, nes kalė grando „lizdą“ ir antklodę sujaukia, o šuniukai gali būti ten įsirausę ir uždusti. Ir patys šuniukai labai greitai pradeda visur šliaužioti, gali įlysti po antklode ir kalė nepastebėjusi gali ant jų atsigulti. Todėl antklodės tinka tik labai smulkių veislių šuniukams. Jeigu antklodės vis dėlto naudojamos, jų kraštai turi būti gerai pritvirtinti. Šienas ir šiaudai negali būti naudojami, nes kaupia dulkes ir gali privilioti parazitų, pavyzdžiui, blusų ir utėlių, taip pat pelių ir žiurkių. Be to, šienas dažnai sudirgina odą ir sukelia ausų susirgimus. Paaugusiems šuniukams geriausia naudoti medžio drožles, jos švarios ir nedulka. Pirmas tris savaites laikau kalę su šuniukais ant antklodžių, prikaltų prie lentos, o kai jie paauga, priberiu jiems medžio drožlių. Jos šiltos ir švarios, o kai susiteršia, jas lengva pašalinti ir sunaikinti. Tai ekonomiška, nes nereikia kaip antklodžių skalbti, džiovinti ir vėdinti.

    NAUJAGIMIAI ŠUNIUKAI
    Atminkite, kad gimimas šuniukui yra sunkus išbandymas, ypač jei gimdymas buvo sunkus ar ilgas. Iki gimimo šuniukas buvo saugus, viskuo aprūpintas ir pamaitintas. Kai jam staiga tenka atsirasti mūsų atšiauriame pasaulyje, per keletą minučių visa tai praranda ir turi greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Stiprūs sveiki šuniukai šį slenkstį peržengia be sunkumų.

    NAUJAGIMIŲ APŽIŪRĖJIMAS
    Šuniukui gimus ir pradėjus normaliai kvėpuoti, jį reikia apžiūrėti nuo galvos iki uodegos. Pradėkite nuo galvos. Apžiūrėkite nosį, snukutį ir lūpas, ir įsitikinkite, ar jis neturi „kiškio lūpos“. Pražiodykite snukutį ir apžiūrėkite gomurį, ar nėra „vilko gomurio“, nes „vilko gomurys“ dažniausiai būna kartu su „kiškio lūpa“.
    Apžiūrėkite priekines ir užpakalines kojas, suskaičiuokite pirštus ir patikrinkite, ar nėra suluošintų letenėlių. Po to apžiūrėkite pilvą, ar nėra patinusio žiedo aplink bambą ir trūkio, pagaliau apžiūrėkite uodegą – ar nėra kokios nors įgimtos deformacijos.
    Jeigu plauko spalva turi anomalijų, neatitinkančių veislės standarto, šį šuniuką reikia užmigdyti. Bet perspėjame, kad neapsiriktumėte. Yra pasitaikę atvejų, kai naujokas veisėjas sunaikino visą vadą puikių šuniukų. Mat jam pasirodė, kad iš kalės pusės būta mezalianso, nes šuniuko spalva nesutapo nei su motinos, nei su tėvo spalva. Daugelis šuniukų gimsta ne tokios kailio spalvos, kurią jie vėliau turės. Pavyzdžiui, Jorkšyro terjerai gimsta juodi, dalmatinai netaškuoti, o pilkieji pudeliai ir terjerai – juodi. Dauguma veislių standartų reikalauja juodos nosies ir juodo apvado aplink akis. Bet visi šuniukai gimsta užmerktomis akimis, o baltieji ir be jokios nosies veidrodėlio pigmentacijos -ji paprastai atsiranda po kelių dienų. Todėl pradedančiajam veisėjui nereikia sunaikinti vados vien todėl, kad šuniukų nosių veidrodėliai rožiniai. Tai normalu.
    Kai kurių veislių, kur reikalaujama vientisos spalvos, šuniukai kartais gimsta su trupučiu baltų plaukelių, dažniausiai krūtinės centre ir ant smakro. Tie plaukeliai paprastai išnyksta, kai išauga nauji plaukai.
    Kai kurie veisėjai neįtikėtinai neišprusę ir mano, kad jų šuniukai turi gimti iškart su sutrumpintomis uodegomis. Koks siaubs juos apima pamačius, kad visi naujagimiai turi ilgas uodegas!
    Nekalbant apie aiškius apsigimimus, prieš imantis tokių radikalių priemonių, kaip šuniuko ar visos vados sunaikinimas, naujokui geriausia pasitarti su veterinarijos gydytoju ar veislininkystės specialistu.

    NEPAGEIDAUJAMI ŠUNIUKAI
    Būtinybė sunaikinti šuniuką gali kilti dėl daugybės priežasčių: pavojingas gyvybei išsigimimas, visiškai neatitinkanti veislės reikalavimų jo spalva. Kai kurie šunų augintojai, saugodami kalės sveikatą, sunaikina kelis labai didelės vados šuniukus. Tai siaubinga, nes, atrodo, tinkamiausia būtų jiems rasti įmotę. Didelių veislių šuniukus, kur vados būna labai dažnos, kartais numarina, nes savininkas jaučia, jog tiek daug šuniukų jis negalės greit parduoti. Jeigu jis augins nereikalingus šuniukus, jų maitinimo kaina viršys laukiamą pelną.
    Gyvūnų mylėtojui labai sunku ryžtis užmigdyti šuniuką. Geriausia, kad tai padarytų veterinarijos gydytojas, bet tai nemažai kainuoja. Kai kurie veisėjai panardina šuniuką į kibirą su vandeniu ir laiko po vandeniu ne mažiau kaip keturias minutes. Jokiu būdu negalima leisti šuniukui išnirti ir įkvėpti, o po to vėl jį skandinti. Šuniukai laikomi po vandeniu ranka, nes naujagimiai šuniukai puikiai plaukioja.
    Jeigu gimęs šuniukas numirs per kelias sekundes, jis tikriausiai nelabai ir pajus.

    „KIŠKIO LŪPA“
    Šis įgimtas viršutinio žandikaulio minkštųjų audinių vystimosi defektas yra sukeliamas recesyvinio geno. Kai kurioms veislėms šis defektas pasitaiko dažniau, negu kitoms, ypač dažnai – nykštukinėms veislėms su trumpu snukiu.
    Minkštųjų audinių sandaros defektas dažnai būna kartu su kietųjų audinių viršutinio žandikaulio sandaros defektu, vadinamu „vilko gomuriu“, kai gomuryje yra anga. Tokie šuniukai prastai žinda, sunkiais atvejais negali visiškai negali žįsti ir miršta. Šios anomalijos matomos tuoj pat po gimimo ir tokie šuniukai turi būti nedelsiant užmigdomi. Šuniukai su šiuo defektu negali praryti pieno, jis paprastai išteka per nosį kaip putos. Jeigu defektas nelabai sunkios formos, šuniuką galima išmaitinti per zondą ir vėliau operuoti, bet tai nerekomenduojama.
    Dabar daug gerų šunų, ir veislės labui geriau panaudoti pinigus sveikų šuniukų priežiūrai, negu defektuotiems šuniukams.

    PIRMOSIOS GYVENIMO MINUTĖS
    Tik ką gimusį šuniuką motina energingai laižo, pastumia nosimi, apverčia ir elgiasi su juo gana ryžtingai. Taip ji stimuliuoja šuniuko gyvybines jėgas, padeda sureguliuoti kvėpavimą, skatina žarnyno veiklą.
    Šuniukas gimsta aklas, užmerktomis akimis. Ausys irgi užkimštos, todėl jis nieko negirdi. Bet šuniukas labai reaguoja į šaltį ar skausmą ir ypač \ prisilietimus.
    Iš pradžių šuniuko termoreguliacijos procesai beveik neveikia, todėl jis gali greit peršalti, o laikomas po ultraraudonųjų spindulių lempa – perkaisti. Kiekvienas kraštutinumas pavojingas ir gali sukelti naujagimio šuniuko mirtį.
    Ką tik gimęs šuniukas gali judinti galvą, trupučiuką šliaužti ir godžiai žįsti. Šuniukas jaučia skonį, stebuklingai tiksliai žino, kur rasti spenelius, ir atšliaužia prie jų, jei motina netoli. Jei šuniukas neperšalo ar neperkaito ir jaučiasi gerai, prisisotinęs jis greit užmigs ir miegos, kol jo nepažadins prisilietimas ar alkio jausmas.
    Motina nuolatos laižo savo šuniukus. Taip ji stimuliuo-ja virškinamojo trakto veiklą, todėl pabudę jie tuoj pat pajunta alkį ir siekia pieno šaltinio. Jeigu šuniukas guli viename dėžės kampe, o motina kitame, šuniukas negalės surasti savo motinos pats. Todėl dėžė šuniavimuisi neturi būti per daug didelė.

    TEMPERATŪRA IR PULSO DAŽNIS
    Naujagimiai šuniukai neturi termoreguliacijos. Jų temperatūra, galima sakyti, priklauso nuo aplinkos temperatūros. Pirmą šuniukų gyvenimo savaitę guolio temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 24°C.
    Normali sveiko šuns temperatūra svyruoja tarp 38,2 -38,7°C.
    Ramybės būsenoje vidutinio amžiaus kalės pulsas maždaug 90-100 dūžių per minutę, šuniukų ir senų šunų paprastai būna dažnesnis.
    Pulso dažnis 3,5-5 kartus didesnis už kvėpavimo dažnį, kuris būna 18-28 per minutę. Pulsą galima apčiuopti vidinėje klubo pusėje, arčiau papilvės. Jeigu tai nepavyksta, galima paklausyti širdies dūžių, pridėjus ausį prie krūtinės -širdis kairėje pusėje, kaip tik virš gulinčio šuns alkūnės.
    Dažniausiai šuns širdies dūžiai netolygūs. Naujagimiai su retu pulsu išgyvena retai.

    ŠUNIUKO ATGAIVINIMAS
    Mano metodas netinka, kai šunį ištinka traukuliai, kraujo išsiliejimas arba širdies priepuolis. Bet aš esu išgelbėjusi daugelį šuniukų, buvusių kolapso būklėje ir mirštančių nuo žarnyno infekcijos.
    Šuniukas kolapso būklėje paprastai guli išsitiesęs ant šono, jo ausys užsilenkusios atgal, jis šaltas, beveik nekoordinuoja judesių, galva atmesta į šoną ar atgal. Šuniukas gali būti be sąmonės ar pusiau be sąmonės.
    Neatidėliotina pagalba, kol iškviesite veterinarijos gydytoją – kuo greičiau sušildyti šuniuką. Po to reikia trinti šuniuko sprandą prieš plauką ir nenustoti su juo kalbėti, judinti jį, kad jis neužmigtų. Reikia duoti pauostyti amoniako. Į tai jis paprastai reaguoja iškišęs liežuvėlį iš pasibjaurėjimo, jei tik ne visai miršta. Tuo momentu ant liežuvėlio reikia užlašinti vieną du lašus (ar daugiau, priklausomai nuo šuns dydžio) konjako.
    Jei kvėpavimas pasunkėjęs, padarykite dirbtinį kvėpavimą, jei širdis plaka silpnai ir lėtai – suspauskite krūtinės ląstą kas pusė sekundės (po dvidešimt suspaudžiančių judesių).
    Po kelių minučių vėl duokite pauostyti amoniako ir lašinkite ant liežuvėlio konjako. Taip kartokite kelis kartus. Atminkite, kad amoniakas ir konjakas gali nuslopinti širdies plakimą, todėl nereikia jais piktnaudžiauti, bet kiekvienas atskiras atvejis reikalauja veikti pagal situaciją, pagal galimybes.
    Kuo greičiau duokite šuniukui stiprios kavos su gliukoze – tai stimuliuoja širdies darbą. Jei šuniukas neteko daug vandens, galima suleisti po oda fiziologinio tirpalo.
    Šuniuko atgaivinimas gali pareikalauti jūsų pastangų kelias minutes arba kelias valandas. Kai tik atsistato normali kraujo cirkuliacija, visiškai negyvas šuniukas tampa vėl normalus, be visų ką tik patirto kolapso požymių. Kai sugrįš judesių koordinacija, pasikeis ir šuniuko poza – jis gulės susirietęs į „kamuoliuką“ – įprastoje šuniukams pozoje.
    Kai tik šuniukas visiškai atsigauna, jam reikia leisti ramiai pailsėti ir pamiegoti. Be abejo, šunį reikia kuo greičiau parodyti veterinarijos gydytojui.

    UŽBURTAS GĖRIMAS
    Šunį ar šuniuką kolapso būklėje, net jei jie be sąmonės, galima kelias sekundes per skrandžio zondą pamaitinti vadinamu „užburtu gėrimu“.
    Mišinys susideda iš pusės puoduko stiprios kavos, arbatinio šaukštelio gliukozės ir pusės arbatinio šaukštelio konjako.
    Mišinys veikia stebuklingu būdu – po dešimties minučių be sąmonės rastas šuniukas bėgios lyg nieko nebūtų atsitikę.
    kraujo cirkuliacija, visiškai negyvas šuniukas tampa vėl normalus, be visų ką tik patirto kolapso požymių. Kai sugrįš judesių koordinacija, pasikeis ir šuniuko poza – jis gulės susirietęs į „kamuoliuką“ – įprastoje šuniukams pozoje.
    Kai tik šuniukas visiškai atsigauna, jam reikia leisti ramiai pailsėti ir pamiegoti. Be abejo, šunį reikia kuo greičiau parodyti veterinarijos gydytojui.

    Šaltinis: “Šunys ir jų veisimas” Chilleri Charmar

     MiniMimoza #460

    RINKINYS LAUKIANT ŠUNIAVIMOSI:
    Spaustukai (minimum 2), jų pagalba nebus problemų su placentom
    Kriaušytė – vandenų atsiurbimui
    Chirurginiai (sterilūs) siūlai – virkštelės perrišimui arba jei kalė žiopla, bet greita, tai žaizdelės susiuvimui
    Lašelinės sistema
    Zondas
    Švirkštai, adatos
    Svarstyklės
    Buteliukas su šuniniu speneliu

    Medikamentai:
    Gliukozė (kalytei ,kad atgautų jėgas)
    Oksitocinas (tik su veterinaro nurodymu,kiekį reikia žinoti,ir tik jau gimuspirmam šuniukui.bet geriausiai po paskutinio)
    NO-SPA (injekcinis)
    Ringeris (arba Na Cl)
    Kalcio gliukonatas
    Amoniakas
    „širdies lašai“ (šuniukui gaivint lašinamas lašelis ant liežuvio )
    Spiritas
    Bode Sterillium (turbūt geriausias rankų sterilizatorius, dar kai prieš šimtą metų teko dirbti naujagimių reanimacijoje (ta prasme žmonių jauniklių :) ), tai pats geriausias daiktas, labai pasiteisina, perkamas specializuotose medicinos prekių parduotuvėse.
    Pieno milteliai
    Energetinė pasta VIRBAC NUTRI-PLUS GEL
    Lubrikantas
    Kita:
    Kalnas baltų (būtinai) palučių, tam, kad aiškiai matytųsi visų išskirų ir vandenų spalva
    Vonelės
    Virdulys
    IR lempa
    Svarstykles
    Vandens pūslės ar elektriniai šildymo kilimėliai
    Termometras (ir aplinkos temperatūrai matuoti, ir organizmo)
    Tai nereiškia, kad viso to reikės .dažniausiai prireiks nu gal maksimum 20% to, ką išvardinau. O bet tačiau, žinant kad kalės žiauriai „mėgsta“ gimdyti tarkim ilgąjį savaitgalį, kai yra 4 išeiginės ir dar jų viduryje, kai ne tik normaliam vetui neprisiskambinsi, bet dar ir elementari vet.vaistinė nedirbs, tai vat visi šie išvardinti daiktai bent jau pas mane yra visada po ranka, nes nu o maža kas.
    Ir pagalbininkas su blaiviu protu reikalingas , kuris tau isterikuojant nuramins ar pades jei i vetke varysi . Tokį patartina tureti šviežią, „supakuotą vakuminėj pakuotej“ kad nesugestu isterijos metu :)
    p.s.
    Papildymas:
    Nedideli rakšluostukai, pledai keli pakeitimui po kale, oksitocinas, arbata, brendis, šildyklė, svarstyklės, žirklės, siūliukai skirtingų spalvų… ir šampanas ant pabaigos
    Ir pagalbininkas su blaiviu protu reikalingas , kuris tau isterikuojant nuramins ar pades jei i vetke varysi . Tokį patartina tureti šviežią, „supakuotą vakuminėj pakuotej“ kad nesugestu isterijos metu.taip, kaip pas Migle smile emocijos paveikslėlis smile emocijos paveikslėlis Lubrikantas, vonele su kalio permanganato tirpalu, rankoms nusiplauti ar kalyte apiplauti, didele siukliu deze, nes atlieku tikrai daug, dubenelis su vandeniu ir medumi arba gliukoze. Svarbiausiai !! – patikimo veterinaro telefonas po ranka!!!!
    uzrasu sasiuvinys
    Suniuku gaivinimui irgi galima brendzio laseliuka ant liezuvio padeti arba naudojamas C vitamino tirpaliukas.
    O svarbiausia-perspėti savo veterinarą apie artėjantį šuniavimasi ,tureti jo tel.nr .ir iškilus bėdai-skambinti.

     MiniMimoza #461

    ŠUNIAVIMASIS :

Rodomi 3 įrašai - nuo 1 iki 3 (viso: 3)

Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.