Kas nutinka, kaip pergalė ringe tampa viskuo

Rodomas 1 įrašas (viso: 1)
  • Diskusija
  •  Ineta #485

    Kas nutinka, kai pergalė ringe tampa viskuo

    Jau praėjo beveik 20 metų, o aš vis dar atsimenu, kaip atviroje parodoje, apšviestoje tik lauko žibintais, BIS(Best In Show) ringe mėginau atkreipti Šedou dėmesį tuščia ranka – be skanuko. Aš nekreipiau dėmesio į lapkričio šaltuką, viena akimi į teisėją, kita į šunį. Australų aviganiai tada dar nebuvo pripažinti AKC. Tik tokiose atvirose parodose jie galėjo rungtis su kitomis veislėmis. Šuo turėjo galimybę laimėti pagrindinį prizą vienoje didžiausių visų veislių atvirųjų parodų mūsų regione, o aš jau beveik išsekau darbinės klasės BEST‘ų metu.
    Greitai mes buvome linijos pradžioje, atėjo mūsų eilė teisėjo apžiūrai. Teisėjas apžiūrėjo Šedou ir davė komandą judėti ratu. Kol mes ėjome ratu, žiūrovai plojo. Jie nebuvo jokia organizuota palaikymo grupė, nebuvo mūsų draugai ar gerbėjai. Dauguma australų aviganių augintojų ir mylėtojų tuo metu buvo jau seniai grįžę namo. Kol Šedou judėjo, mus sveikino nepažįstamieji, kurie įvertino gerą šunį.
    Teisėjas tęsė individualias apžiūras. Aš laikiau Šedou tonuse, tam atvejui, jeigu teisėjas pažiūrėtų mūsų pusėn. Mano gražusis šuo niekaip neatitraukė žvilgsnio nuo mano tuščios rankos. Aš dėkojau šunų dievams, jog jis buvo nepagydomas maistinis šuo.
    Teisėjai baigė su toy grupės nugalėtojais, po to vėl davė komandą visiems judėti ratu. Pirmas buvo kurtas, už jo pointeris, po to Šedou, lengvai išlaikantis gerokai ilgesnių kojų gyvūnų tempą, tuo metu, kai mažesni šunys piešė gerokai siauresnį ratą už mūsų.Teisėjas laikė ranką virš galvos, įdėmiai mus stebėdamas. Šedou neišsimušinėjo iš ritmo. Aš tikėjaus, jog ir aš neišsimušiu.
    Jos ranka nusileido. Ji rodė į mane! Šedou laimėjo BIS! Laimėjimas toje parodoje man buvo viena iš ryškiausių akimirkų per visus tuos metus, kiek aš dalyvauju šunų parodose. Iki šiol prisimenu nepakartojamas emocijas, užgrobusias mane tada. Laimėti, ir laimėti kažką daugiau, yra nuostabi patirtis. Bet tai buvo, galų gale, tik šunų paroda. Grynakraujų šunų parodų organizavimas prasidėjo maždaug prieš pusantro amžiaus, remiantis gyvulių mugėmis, kur selekcionieriai ir fermeriai galėjo demonstruoti savo geriausias kiaules, avis ir galvijus. Kaip ir naminio galvijo atveju, pirmųjų parodų tikslas buvo tame, kad gamyklininkai galėtų parodyti puikius veislininkystės vedeklius. Bet per šiuos metus akcentas pasikeitė ir parodos vietoje veislės kokybės parodymo pavirto renginiu, kuriame laimėjimas tampa leidimu ir pagrindiniu kriterijumi veisti. Senas aforizmas “apie sukryžminimą geriausio su geriausiu“ po truputį pakeitė prasmę į „sukryžminimo geriausiai atrodančio su geriausiai atrodančiu“. Sėkmė parodos ringe tapo tokia svarbi, jog ne daug kas darys kitaip, jog garantuoti didesnį pasisekimą.
    Šiandien parodų sistema JAV sukūrė visą industriją. Žmonės gali ir tikrai užsidirba gyvenimui, organizuodami šunų parodas, išstatinėdami šunis kaip hendleriai ir pardavinėdami didelę įvairovę daiktų ir paslaugų. Veisėjai reklamuoja pagrindinius laimėjimus ir publikuoja sarašus savo tituluotų šunų, dažnai be giminės linijos parodymo ir sveikatos aprašymo. Nėra nieko blogo pergalių šventime arba galimybės šiek tiek apie jas pašūkauti, bet titulai ir pergalės, net ir prestižiniai, nepersiduoda šuns palikuonims. Geras teisėjas sugebės nustatyti fizines šuns vertybes, bet ringas atima galimybę įvertinti šuns protines ir psichines savybes bei fizinį ištvermingumą. Net veislėse, kuriose judesiui yra skiriamas ypatingai svarbus dėmesys, keli ratai aplink ringą gali parodyti tik pačius nesveikiausius, labiausiai netikusius šunis.
    Geras teisėjas pats turi būti kompetetingas vertinant šuns fizines savybes ir pašalinės nuomonės, parodų laimėjimų formoje, neturi įtakoti jo sprendimų. Be to, geras vertintojas išnaudoją galimybę pastebėti ir pabendrauti su šunimis gerokai toliau nuo ringo tam, kad įvertintų jų protines ir psichines savybes.
    Internetiniai forumai pastoviai ir smulkiai diskutuoja apie tituluotų šunų, ypač tų, kurie turi daug ir garsių titulų, veisimo svarbą. Ypatingas dėmesys skiriamas toms giminėms linijoms, kuriose yra patys tituliuočiausi veislės atstovai. Titulai tapo masalu, paskui kurį ganosi ypač daug veisėjų. Šunų parodos tapo tikslu, o ne priemone. Žmonės šunis veisia tam, kad laimėtų parodas, vietoj to, kad dalyvautų parodose tam, jog parodytų savo veisimo rezultatus. Jeigu šuo nelaimi, negi tai sako, kad jis nevertas būti veisiamas? O jeigu ji daug laimi, tai ką, jį reikia aktyviai išnaudoti? Iš pirmo žvilgsnio šie apmastymai gali pasirodyti teisingi, nors iš tiesų taip nėra.
    Šuns, kaip genties gyvūno, vertė priklauso nuo jo genetinės struktūros. Jo išvaizda ir elgesys ringe gali parodyti kai kuriuos jo potencionalumo požymius, bet visos pasaulio juostos, rozetės ir taurės negalės pagelbėti, jeigu šuo negalės perduoti savo teigiamių savybių savo palikuonims.
    Jungtinėse Amerikos Valstijose šunų parodose yra skiriamas labai didelis dėmesys hendlingui, o ilgakailėms veislėms – grooming‘ui. Nemokša hendleris ar groomer‘is gali padaryti taip, jog puikus šuo atrodys blogai. Atvirkšičiai, talentingas hendleris ar grūmeris gali nuslėpti silpnas vietas.
    Geri hendleriai gali išmokyti šunį su aukštu temperamentu geros drausmės, tokios, kad jis privers žiūrvonus aikčioti “Pažiūrėkite į jį! Jis taip ir prašo atiduoti pergalę jai!“. Tame, kaip šuo žiūrisi ringe, mažų mažiausiai pusė yra paruošimo ringui ir treniruočių darbas. Argi geriau parengtas parodoms šuva yra geresnis kandidatas veisimui, nei kitas, su geresniu sudėjimu, bet mažiau efektinga išvaizda ir pasirodymu? Kokybiškas grooming‘as ar puikus hendlingas gali būti žmogaus nuopelnas, kuris į tai įdėjo pastangų ir pinigų, bet visa tai nepersiduos su šuniukais jų šeimininkams, jeigu veisėjas nepridės prie dokumentų groomer‘io ar hendlerio vizitinės kortelės.
    Pergalės kaikuriems žmonėms tapo tokios svarbios, jog jie pasinaudoja daugybe metodų, kad padidintų savo šansus laimėti. Kaikurie kruopščiai tyrinėja teisėjus ir renkasi, prie kurių išstatyti savo šunį. Kaikurie rengia manipuliacijas savo šunimis, jog jie geriau atitiktų standartą ar madą, pavyzdžiui, klijuoja ausis, kad jas pastatytų, dažo kailį, kad nuslėptų spalvos trūkumus, tatuiruoja rausvą odą, kuri turi būti pigmentinė, taiso kreivus dantis, chirurginiu būdu taiso uodegos ar kitų kūno dalių formą ar ilgį ir taip toliau. Visi šitie veiksmai maskuoja šuns trūkumus, tą išvaizdą, kokią jam suteikė genai. Nepaisant visko, genai išlieka tie patys. Netaisyklingos ausys, bloga uodega ar sąkandis atsispindės palikuonyse. Deja, žmogus, kuris sukergė savo kalę su tokiu patinu ar nusipirko jo šuniuką, galėjo būti neperspėtas apie šiuos pakitimus ir tikėjosi, jog perka tokius genus, kad ateityje gautų tai, ką mato ringe.
    Netgi tada, kada didysis laimėtojas tokiu pat puikiu reproduktoriumi, jo laimėjimų akcentavimas gali privesti prie populiaraus reproduktorio sindromo. Nepaisant to, koks geras bebūtų patinas, jis turės kelis netinkamus genus. Platus populiaraus reproduktorio naudojimas ne tik išplatins daug gerų genų, bet tuo pačiu ir blogų. Jeigu patinas ir jo artimi giminaičiai naudojami perdaug intensyviai, ypač mažos populiacijos veislėse, tai tokiu atveju, kai nepageidaujamų genų buvimas taps plačiai žinomas, gali paaiškėti, jog nebėra būdu pagerinti situaciją.
    O kaip dėl šuns, kuris nelaimi arba, galbūt, niekada nebuvo parodoje? Šunys yra tokie pat individualūs kaip ir žmonės. Kaikurie nemėgsta parodų ir gerai nesirodys. Jeigu šuo kitomis savybėmis yra nuostabus veislės atstovas, kodėl pro jį praeinama pro šalį? O ką sakyt dėl kalės, traumuotos kokiame nors nelaimingame atstikime, atėmusiame iš jos betkokį šansą į pergalę? Tas randas ar žaizda nebus paveldėta. Jeigu ji geros kokybės, kodėlgi jos nepanaudojus veisime? Kartais tokie šunys priklauso šeimininkams, kurie neišstatinėjo jų ir to nenori. Daugumoje atvejų, tokie šunys priklauso žmonėms, kurie juos įsigyjo kaip augintinį namams. Naminio augintinio statusas tikrai nereiškia žemesnės kokybės. Gerai informuotas veisėjas, kuris žino šuns giminės liniją bei kokius palikuonis paleido ir paleidžia į pasaulį šuns artimi giminaičiai, gali puikiai naudoti šį šunį savo veisimo programoje.
    Parodiniai bet kurių dviejų šunių pasiekimai neturi nieko bendro su jų pasiekimais veisime. Stambių parodų laimėtojas gali būti netikęs veisime, tuo tarpu kai šuo su gerokai kuklesniais parodų rezultatais gali veisti puikius šuniukus. Junior‘as, kuris, atrodo, laimi viską ir išleido į pasaulį puikius šunelius-rizikingesnis naudojant jį veisime, negu suaugęs patinas su mažiau „žvaigždėta“ karjera. Jūs jau žinosite, kas yra tas suaugęs patinas ir, galimai, kokie šuniukai jam „gaunasi“. O daug laimintis vunderkindas gali suaugdamasis virsti vidutinišku arba jame gali išlysti įgimtos ligos, kurios pasirodo tik brandžiame amžiuje.
    Laimėjimai- tai didžiulė pramoga ir jie neateina lengvai. Tie, kurie sėkmingi, nusipelno sveikinimų už savo jėgas. Bet tie laimėjimai niekada neturi būti pagrindiniu kriterijumi priimant veisimo sprendimus. Koks tas čempionas, ką jis parodo būdamas ne ringe, kokius palikuonius jis palieka-tai yra daug svarbiau veisimui, nei net patys aukščiausi titulai ar prizai iš pačių prestižiškiausių parodų.

Rodomas 1 įrašas (viso: 1)

Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.